Krepšelis

prekių nėra

Pristatymas 0,00 €
Viso 0,00 €

Kainos su PVM

Krepšelis Pirkti

Facebook

Naujienlaiškis

Sidabras ir jo priežiūraPrekių nėra.

Dažnas mūsų savo namuose turime vieną ar kelis sidabrinius daiktus, kurie priklausė dar mūsų seneliams ir proseneliams. Stalo įrankiai su monogramomis, papuošalų dėželės, ąsotėliai, taurės, portsigarai – tokie daiktai kelia gražius prisiminimus, juos saugome ir perduodame iš kartos į kartą. Šaltą žiemos vakarą patyrinėkite savo šeimos sidabrinę istoriją. O gal tai paskatins netgi imti kolekcionuoti šiuos dailius daikčiukus?

Sidabro dirbinių kolekcionavimas išpopuliarėjo 19 a., bet ne mažiau entuziastų yra ir šiais laikais. Juo labiau, kad praba ir žymėjimas leidžia nesunkiai nustatyti vietą ir pagaminimo datą – tarp kitko tokia tobula sistema neturi daugiau analogų tarp taikomosios dailės kūrinių.

Štai keletas įdomių dalykų pradedantiesiems sidabro dirbinių kolekcionieriams:
• Sidabradirbystės pradžia laikomi 4000 m.pr.m.e.
• Sidabras buvo apdirbamas dažniausiai šiais dviem metodais: išlydytas metalas liejamas į formą arba gaminiai kuriami kalimo būdu.
• Prabavimo spaudu gaminius imta žymėti 1300 metais siekiant išvengti padirbinėjimo. Pirmasis ženklas buvo liūto galva.
• Visos gaminio detalės turi būti pažymėtos. Pavyzdžiui, ir asotėlis, ir jo dangtelis.
• Jei sidabro dirbinys yra perdirbtas, žymėjimas turi būti atnaujintas.
• Kadangi sidabras – labai minkštas metalas, paprastai naudojami jo lydiniai. Didžiojoje Britanijoje laikoma, kad sidabro turi būti 92,5%. Šis standartas yra skirtingas kitose šalyse.

Jei nusprendėte kolekcionuoti sidabro gaminius, verta užsukti į muziejų, antikvariatą ir patyrinėti daug tikrai autentiškų ir originalių daiktų. Taip išmoksite iš pirmo žvilgsnio pajusti dirbinio vertę.

Pasirinkite stilių, laikotarpį ar meistrą. Tai labai individualu, tieiog pamąstykite, kas jums labiausiai tinka. Kai kurie kolekcininkai renka tik tam tikrus daiktus, kiti žavisi kažkurio periodo gaminiais. Bet nieko baisaus, jei rinksite be jokios sistemos. Kartais tokia kolekcija net įspūdingiau atrodo.
Defektai ir susidėvėjimas. Tai, kad daiktas buvo naudojamas jo vertei dažniausiai neturi įtakos.
Monogramos. Dauguma kolekcininkų mano, kad sudėtingos senovinės monogramos yra istoriškai svarbios. Jos nemenkina daikto vertės. Tačiau, lyginant du vienodus gaminius su monograma ir be jos – pastarieji yra labiau vertinami.
Autentiškumas. Kai kurie kolekcininkai vengia atnaujintų dirbinių, ypač peilių, kadangi šių ašmenys greitai susidėvi ir jas nesunku pakeisti kitomis, kartais – iš nerūdijančio plieno. Verta žinoti, kad plienas imtas naudoti tik nuo 1920 metų.
Taisymas. Įdubimus ir įlinkimus galima pataisyti. Tačiau kartais neverta to daryti, ypač jei dirbinys nėra labai vertingas.
Klastotės. Šios egzistuoja šimtus metų. Ne visada galima tikėti ir meistro ženklu ant sidabrinio gaminio. O amžius irgi nėra autentiškumo rodiklis. Tiksliai pasakyti ar tai tikras daiktas gali tik ekspertas.
Domėkitės. Yra išleista daug knygų ir enciklopedijų, skirtų kolekcininkams. Jose daug patarimų, kaip nustatyti sidabrinio dirbinio autentiškumą ir jo vertę.
Priežiūra. Valykite sidabrą tik švelniu ir minkštu audeklu ir nenaudokite abrazyvinių medžiagų turinčių šveitiklių. Stalo įrankius išplaukite ir išdžiovinkite tuoj pat po naudojimo. Vanduo turi būti šiltas (nuo šalto gali atsirasti dėmių). Neplaukite jų indaplovėje. Geriausia priežiūra stalo sidabrui – jų naudojimas.
Sidabrinė šeimos istorija
Dažnas mūsų savo namuose turime vieną ar kelis sidabrinius daiktus, kurie priklausė dar mūsų seneliams ir proseneliams. Stalo įrankiai su monogramomis, papuošalų dėželės, ąsotėliai, taurės, portsigarai – tokie daiktai kelia gražius prisiminimus, juos saugome ir perduodame iš kartos į kartą. Šaltą žiemos vakarą patyrinėkite savo šeimos sidabrinę istoriją. O gal tai paskatins netgi imti kolekcionuoti šiuos dailius daikčiukus?

Sidabro dirbinių kolekcionavimas išpopuliarėjo 19 a., bet ne mažiau entuziastų yra ir šiais laikais. Juo labiau, kad praba ir žymėjimas leidžia nesunkiai nustatyti vietą ir pagaminimo datą – tarp kitko tokia tobula sistema neturi daugiau analogų tarp taikomosios dailės kūrinių.

Štai keletas įdomių dalykų pradedantiesiems sidabro dirbinių kolekcionieriams:
• Sidabradirbystės pradžia laikomi 4000 m.pr.m.e.
• Sidabras buvo apdirbamas dažniausiai šiais dviem metodais: išlydytas metalas liejamas į formą arba gaminiai kuriami kalimo būdu.
• Prabavimo spaudu gaminius imta žymėti 1300 metais siekiant išvengti padirbinėjimo. Pirmasis ženklas buvo liūto galva.
• Visos gaminio detalės turi būti pažymėtos. Pavyzdžiui, ir asotėlis, ir jo dangtelis.
• Jei sidabro dirbinys yra perdirbtas, žymėjimas turi būti atnaujintas.
• Kadangi sidabras – labai minkštas metalas, paprastai naudojami jo lydiniai. Didžiojoje Britanijoje laikoma, kad sidabro turi būti 92,5%. Šis standartas yra skirtingas kitose šalyse.

Jei nusprendėte kolekcionuoti sidabro gaminius, verta užsukti į muziejų, antikvariatą ir patyrinėti daug tikrai autentiškų ir originalių daiktų. Taip išmoksite iš pirmo žvilgsnio pajusti dirbinio vertę.

Pasirinkite stilių, laikotarpį ar meistrą. Tai labai individualu, tieiog pamąstykite, kas jums labiausiai tinka. Kai kurie kolekcininkai renka tik tam tikrus daiktus, kiti žavisi kažkurio periodo gaminiais. Bet nieko baisaus, jei rinksite be jokios sistemos. Kartais tokia kolekcija net įspūdingiau atrodo.
Defektai ir susidėvėjimas. Tai, kad daiktas buvo naudojamas jo vertei dažniausiai neturi įtakos.
Monogramos. Dauguma kolekcininkų mano, kad sudėtingos senovinės monogramos yra istoriškai svarbios. Jos nemenkina daikto vertės. Tačiau, lyginant du vienodus gaminius su monograma ir be jos – pastarieji yra labiau vertinami.
Autentiškumas. Kai kurie kolekcininkai vengia atnaujintų dirbinių, ypač peilių, kadangi šių ašmenys greitai susidėvi ir jas nesunku pakeisti kitomis, kartais – iš nerūdijančio plieno. Verta žinoti, kad plienas imtas naudoti tik nuo 1920 metų.
Taisymas. Įdubimus ir įlinkimus galima pataisyti. Tačiau kartais neverta to daryti, ypač jei dirbinys nėra labai vertingas.
Klastotės. Šios egzistuoja šimtus metų. Ne visada galima tikėti ir meistro ženklu ant sidabrinio gaminio. O amžius irgi nėra autentiškumo rodiklis. Tiksliai pasakyti ar tai tikras daiktas gali tik ekspertas.
Domėkitės. Yra išleista daug knygų ir enciklopedijų, skirtų kolekcininkams. Jose daug patarimų, kaip nustatyti sidabrinio dirbinio autentiškumą ir jo vertę.
Priežiūra. Valykite sidabrą tik švelniu ir minkštu audeklu ir nenaudokite abrazyvinių medžiagų turinčių šveitiklių. Stalo įrankius išplaukite ir išdžiovinkite tuoj pat po naudojimo. Vanduo turi būti šiltas (nuo šalto gali atsirasti dėmių). Neplaukite jų indaplovėje. Geriausia priežiūra stalo sidabrui – jų naudojimas.

Šioje kategorijoje prekių nėra.